ŠiMC – Šiuolaikinės Mokyklos Centro interjeras

Interjero šerdis – „Muzikos banga“

Čia mokslas neatskiriamas nuo meno. Muzika tapo ne papildomu užsiėmimu, o visos erdvės identitetu. Architektės pasitelkė mokyklos kurtą miuziklo priedainį ir perkėlė jį į interjerą – autoriniai šviestuvai atkartoja „muzikos bangą“, kurios ritmu alsuoja visa mokykla.

Spalvos kalba vaikų kalba

Erdvės pritaikytos skirtingo amžiaus vaikams – mažųjų zonose vyrauja energingos, aktyvios spalvos, o vyresniųjų – subtilesnės, padedančios susikaupti. Net tualetuose nestinga spalvų – nes čia spalva yra ne tik dekoras, o emocinė architektūros kalba, kuri lavina, džiugina ir skatina smalsumą.

Sienos, kurios pasakoja istorijas

Kartu su architekte Aušra Gvildiene nuspręsta neslėpti istorijos – priešingai, ją parodyti. Atidengtos buvusios plytos, seno laiptų kontūro pėdsakai, atkurtos langų angos, naudotas kalkinis tinkas – toks pat, kaip Sapiegų rūmuose. Tokie sprendimai leidžia sienoms „kvėpuoti“, o kartu sukuria unikalią akustiką.

Sienos čia tampa edukacine priemone, perteikiančia laiką, sluoksnius, atmosferą. Senojo riedulių mūro (260 m²), plytų (280 m²) ir net 910 m² tinkuotų paviršių istorijos sugyvena su naujais sprendimais. Net senų komunikacijų pėdsakai čia palikti kaip tylios, bet reikšmingos žinutės – apie tai, kas buvo, kad geriau suprastume, kur einame.

Erdvės mokymuisi, bendravimui ir atradimams

  • I–II aukštai: klasės, koridoriai ir universalios zonos jungiasi į vieningą sistemą, kurioje mokymasis vyksta visur. Erdvių kaita skatina skirtingų amžiaus grupių bendravimą, o centrinė interjero ašis – vingiuojantis „gyvatės“ formos šviestuvas – veda nuo vienos patirties prie kitos.
  • III aukštas: stiklinės pertvaros išlaiko atvirumo jausmą, o žalios spalvos akcentai ramina. Akustika, išdirbta su specialistais, užtikrina komfortą net po šlaitinėmis lubomis.
  • Cokolis: čia eksponuojamas autentiškas riedulių mūras, matomos ir pokario sienos. Cementas pakeistas kalkiniu tinku, įterpta mikrocemento juosta su plytelėmis. Tai – ne tik istorinis muziejus, bet ir aktyvi kūrybinė erdvė.

Projektų erdvė – spalvų laboratorija

Salė, įkvėpta Piet Mondrian kūrybos, – raudona, geltona, mėlyna – tampa energijos šaltiniu. Spalva čia matoma net lubose: šviestuvų profiliai kuria grafiką ore. Erdvė pritaikyta sportui, dirbtuvėms ir scenos menams – tiek vizualiai, tiek akustiškai.

Amfiteatras ir kavinė – širdis, jungianti visus

Per stiklines sienas atsiveria vaizdai į upę ir kiemą – tai erdvė, kur susitinka mokykla, miestas ir gamta. Amfiteatras talpina apie 130 žmonių – jame vyksta renginiai, pokalbiai, pietūs ar tiesiog tylus buvimas. Akustinės užuolaidos leidžia transformuoti erdvę pagal poreikius.

Mokykla, kuri augina žmogų

Šiuolaikinės Mokyklos Centras – tai daugiau nei pastatas. Tai idėja, kuri skleidžiasi per architektūrą, spalvas, garsus ir erdves. Tai vieta, kur istorija ne konkuruoja su dabartimi, o ją papildo, kur spalva ne tik džiugina, bet ir ugdo, o kiekvienas sienos kampas gali tapti pamoka.

Tai mokykla, kuri skatina bendruomeniškumąkūrybiškumą ir drąsą būti savimi.

Metai:

2025

Projekto apimtis:

3100 kv. m.

Pastato architektūra:

DO ARCHITECTS su projekto vadove Gilma Teodora Gylyte.

Pastato interjero dizainas:

Akiko Tutlys, Jūratė Norkutė, Aurelija Slapikaitė, Miglė Šalnaitė, Vida Miškūnaitė-Jarošienė.

Fotografas: Norbert Tukaj